Ieva Juškevičiūtė
1 dan meistrė, trenerės Simonos pirmas oficiali sportininkė pasiekusi juodąjį diržą.
Karate mano gyvenime atsirado paauglystėje, kai prieš 10 metų tėtis atvedė į pirmą treniruotę. Laikui bėgant šis sportas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, o prieš keletą metų pradėjau vesti treniruotes pati. Karate man davė ne tik disciplinos, pagarbos ir pasitikėjimo savimi, bet ir padėjo užaugti kaip žmogui.
Man treniruotė nėra vien pratimų atlikimas ar fizinis pasiruošimas, o ypač dirbant su vaikais man svarbu, kad jie į treniruotę ateitų su noru, jaustųsi gerai ir saugiai. Noriu, kad vaikai iš treniruočių išsineštų ne tik stipresnį kūną, bet ir daugiau pasitikėjimo savimi, drąsos, pagarbos kitiems bei supratimą, kad klaidos yra visiškai normali kelio dalis. Smagu matyti ne tik tai, kaip vaikas techniškai patobulėja, bet ir kaip laikui bėgant tampa drąsesnis, savarankiškesnis ir labiau pasitiki savimi.
Karate bendruomenė man taip pat yra labai svarbi. Nors pati ne visada esu didžiausia varžybų gerbėja, labai patinka būti kitoje jų pusėje – padėti, palaikyti sportininkus ir prisidėti prie to, kad viskas vyktų sklandžiai.
Manau, kad geras treneris yra ne tas, kuris tik parodo, kaip atlikti pratimą, o tas, kuris padeda žmogui patikėti, kad jis gali daugiau, nei pats galvojo.
Už karate ribų mėgstu būti aktyvi, išbandyti naujus dalykus ir kuo daugiau judėti. Šiemet baigiau kineziterapijos studijas, todėl judėjimas, sportas ir žmogaus kūnas yra ne tik mano pomėgis, bet ir sritis, kurioje noriu toliau augti. Tačiau tikiu ir balansu – mėgstu ne tik sportą, bet ir ramesnes veiklas, pavyzdžiui, keramikos užsiėmimus. Be sporto ir keramikos, aš labai myliu keliones, saulę, jūrą, skanų maistą ir, žinoma, ledus.
Trenerės darbe man svarbiausi yra žmonės, jų emocijos, progresas, mūsų bendruomenė ir visos mažos akimirkos, iš kurių susideda didelis kelias. Šiame darbe auga ne tik sportininkai, bet kartu augu ir aš, būtent už tai esu labai dėkinga ir džiaugiuosi, kad esu šios bendruomenės dalis.
